Ar prisimeni mokyklos stebuklus?

Ar prisimeni, kas tai per futuristinė mašina? Nežinai? Chė, ar prisimeni, kad vos pradėjus lankyti mokyklą pasidaro labai aktualūs korektoriai, kurių mokytojai neleido naudoti? Bet visi naudojo… Rašalą ištrinantys korektoriai, kurių kitu galu parašai jau taisyklingą tekstą buvo naujovė, kol neatsirado šie naujieji futuristiniai agregatai. Jis beveik amžinas ir labai naudingas! Turiu iki šiol! 🙂

O štai čia priežastis, dėl ko kiekvienas pradinukas turi turėti kuo didesnį penalą – tai parkeriai. Tiesa, tai ne paprasti parkeriai – tai parkeriai, kurių spalvos tiesiog švyti! Tinka užrašų pasibraukimui, spalvinimui, atviručių užrašymui ir atrodo, kad turi aukso dulkių,  ne parkerių.

Ar žinai kas čia? Reikia atsakymo variantų? Tebūnie.

• Variantas A: muzikinė dėžutė
• Variantas B: drožtukas
• Variantas C: elektros generatorius

Atspėjot? Vaikystėje mane taip masinęs dalykas yra drožtukas. Och, sugadinau tikrai ne vieną, kol bandžiau perprasti šį technologinį stebuklą, o dar daugiau pieštukų prireikė tada, kai išmokau juo naudotis. Ar šiuolaikiniai vaikai tebesupras tą magiją ir pieštukų  drožimo džiaugsmą.

Mada, kurią galbūt labiausiai prisimena ne vaikai, o tėvai, nes būtent juos labiausiai ‘užkniso’ prašymai nupirkti tokią kuprinę. Būtent tokią, ne kitokią! Ir taip, ji labai praktiška, labai graži ir reikia būtent tokios! Skamba juokingai? Cha, tie vaikai…

Dar viena mįslė. Kas gi tai yra? Variantai:

• Kompaktinių diskų dėklas
• Žaidimas ‘Pogs‘
• Diskelių makiažui nuvalyti dėklas

Pažiūrėkit į nuotrauką, pagalvokit.

Teisingas atsakymas – tai kompaktinių diskų dėklas!

 

 

Ar prisimeni?

Ar prisimeni šį vaikystės žaislą? Panašų į šį turėjo mano vyresni draugai ir atėjus į svečius aš lėkdavau tiesiai prie šio puikaus aparato. Tiesa, prisimenu dar ir tai, kad paspaudus nosį skambtelėjęs atsidarydavo stalčius-liežuvis. Ech, vaikystė, kuri sugrįš tik tuo atveju, jei sulauksi 80-ojo gimtadienio! Cha!

Ne taip ir seniai sužinojau, kad šis žaislas vadinasi ‘vilkelis’ ar tai ‘vilkiukas’. Kodėl? Ne mano galvai suprasti. Visgi ko nesuprantame galva, pajaučiame širdimi – galbūt maži vilkai žaisdavo gaudydami savo uodegą ir sukdamiesi ratu įkvėpė vietinį auksarankį Joną sukonstruoti šį žaislą? Prisipažinsiu, kad ir nuo ko kilo žaislo pavadinimas, man jis nelabai patiko. Visgi jį rasti galėjai kone kiekvienuose namuose ir kiekvienam vaikui vilkiukas yra padėjęs prastumti keletą ar keliolika laisvalaikio minučių.

Ar prisimeni ryškių plaukų spalvų pajotdžargas trolius? Per nuobodžią pamoką galėjai glostyt, velt, sukt, pint, kirpt jų plaukus, o jie linksmai tupėdavo ant pieštuko galo. Egzotiškos išvaizdos padarai gal ir nebuvo super populiarūs, kad juos turėtų kiekvienas, bet klasėje troliai sudarė nemažą ‘moksleivių’ dalį.

Laikais, kai flomasteriai kvepėjo, o troliai ant pieštukų tupėjo, tušinuka privalėjo rašyti bent keturiom spalvom, o jei norėjai pasirodyt tikrai šio to vertas, turėjai temptis vos vaikiškais pirštais apimamą tušinį su 6-8 spalvom. Kam jis buvo reikalingai, kai mokytojai liepė rašyti parkeriu su plunksna, o ne jokiais tušinais, kad ir kiek jie spalvų turėtų? Nes statusas – svarbu!

 

Ar prisimeni? Mada, kuri kelia ne nostalgiją, bet juoko priepuolį!

Mada yra nepastovi ir nuolat kintanti, o prieš dešimtmetį ypatingai geidžiami drabužiai, stilingiausi aprangos deriniai ir dailiausi aksesuarai šiandien kelia juoką ir verčia rausti iš gėdos. Prisiminkime 2000-ųjų mados perliukus ir pasidžiaukime, kad jie išliko (beveik) tik nuotraukose.

Veliūriniai sportiniai kostiumai. Juokinga, kvaila? Prisipažinsiu, aš tokią sportinio kostiumo viršutinę dalį tebeturiu sode 😀

Trumpi, surišami megztukai. Mačiau tokį, tik rudos spalvos, besimėtantį spintoje. Kažkas vis dar laukia, kol mada sugrįš!

Apnuogintas pilvas. Neabejotinai jaudinanti ir seksuali mada, puikiai tinkanti, kai tau 14, bet vėliau norisi ją pamiršti ir niekuomet neprisiminti.

Apnuogintas pilvas puikiai tiko net ir oficialiuose renginiuose. O dar tiksliau, tiko absoliučiai viskas, jei tai buvo Jennifer Lopez.

Sijonas ar diržas? Palaidinė ar diržas? Ryškiausių pop žvaigždžių apranga tais laikais buvo kaip niekad striuka ir neskoninga.

Siūliniai antakiai, kokius prieš tai ir po 2000-ųjų buvo galima pamatyti nebent prastuose pornografiniuose filmuose.

Miniatiūriniai, spalvoti akinukai nuo saulės

Brangiųjų metalų blizgesys. Įprastai taip puošiasi nebent gatvėje bronzines skulptūras imituojantys mimai. Bet buvo laikai, kai tokia apranga garantavo stileivos titulą karščiausiuose ir madingiausiuose vakarėliuose.

Asimetriški sijonai ir suknelės, kurios šiame kontekste neatrodo jau taip blogai!

Sruogelėmis dažyti plaukai, kai sruogos buvo storos ir privalėjo aiškiai išsiskirti.

Bridžai, arba kaip pavirsti kaimo umpiu per 10 sekundžių.

 

Tai, kas buvo laimingos vaikystės sinonimas

Pažintis su internetu neapsėjo be pažinties su internetiniais robotais, su kuriais buvo galima paplepėti… ne itin intelektualiomis temomis. Nepaisant to, 90-taisiais ir kiek vėliau tai dar buvo populiaru. Flirto pradžiamokslis, ką? 😀

Kai neflirtuodavai su kompiuteriniais robotais, flirtas / aktualijų aptarimas / apkalbos per pamokas vykdavo rašteliais, kurie buvo permetami ar perduodami iš rankų į rankas. Tai – kaip dabartinė SMS žinutė, tik neskaitmeninėje eroje. Nemeluokite, kad nejaučiate nostalgijos!

O tai buvo viena iš smagiausių pramogų pertraukų metu. Lipnios rankos, lipnūs ir ‘ištykštantys’ kamuoliukai buvo absoliučiai ‘must have’ dalykas. Ech, šlovingasis senasis tūkstantmetis…

Tai buvo tiesiog svajonių šuo. Aišku brangus, retas, todėl mažai kas tokį turėjo. Todėl apie jį svajojo. Juk jis moka sėdėti, tarnauti, bėga, neša kaulą ir svarbiausia, kad jo visai nereikia vesti į lauką.

O štai čia – itin populiarus žaislas-augintinis, kuris per pamokas amsėjo kone pusės klasės draugų kuprinėse. Aš tokio neturėjau, nors labai norėjau. Todėl dresuodavau draugės Joanos arba Kristinos šunis. Vienas iš labiausiai įstrigusių žaidimų – teniso žaidimas su šuniu 🙂

Kartografijos pagrindai buvo perimami gana anksti ir labai lengvai. Žinoma, pasistatyti kelius iš pieštukų, flomasterių ir kitų rastų daiktų taip pat smagu…

Tai buvo tiesiog maloniausių kvapų kolekcija. O jūs flomasterius renkatės ne pagal kvapą??? Tamsiai raudona – tai vyšnios, oranžinis – tai apelsinai… 😀

Tiesiog idealus screensaver’is.

 

Primena… senus laikus?

Ar prisimenat klaikiai nepatogius ir slidžius pripučiamus fotelius? Kurie be kita ko elektrindavosi taip, kad nuolat žaibuodavo? 😀 Prisimenu, kad mūsų šeima tokį fotelį gavo dovanų siuntinyje iš pačios Amerikos! Jis su didžiausiu smalsumu buvo pripūstas, užėmė pusę kambario, buvo nepatogus, bet… mada ne visada logiška ar patogi.

Dar prisimenate vaikystę ir pusryčius? Cha, tai štai jie, geriausi radiniai pusryčių dribsnių pakuotėse.

Prisimenate pradinę mokyklą? Tai štai, ką svajodavome gauti prieš rugsėjo 1-ąją, per gimtadienį, Kalėdas, tai, ko pavydavome bičiuliams ir klasės draugams. Tai buvo pats brangiausias lagaminėlis, kokį tik galima įsivaizduoti. Ne, jame nebuvo prikišta nei deimantų, nei dolerių, nei brangių nelegalių miltelių. Tai buvo Tikro dailininko rinkinys.

Tėvai turėjo namuose kompiuterį ir jūs pats buvote pažengęs dailės technologijų srityje? Tuomet ko gero dar prisimenate kompiuterinę piešimo programą ‘Kid Pix‘, programos ‘Paint‘ versiją vaikams? Aš prisimenu, kad nuėjus pas mamą į darbą ji man duodavo kompiuterį ir leisdavo pažaisti, t. y. papiešti su šiuo genialiu išradimu.

Prisimenate ornamentikos stebuklus? Tai, ką piešdavome per pamokas, pertraukas? Šis paprastas ornamentas galėjo būti tęsiamas be pradžios ir be pabaigos, juo tiko pagražinti sąsiuvinius, užrašų knygeles, pratybų sąsiuvinius ar rankas (tatuiruotės per bicepsą? :)). Na, tikiuosi bent niekas iš jūsų šito rimtai neišsitatuiravote 😀

 

Prisimenant paauglystę

Šiandien siaubingai šalta. Taip neišpasakytai šalta… Norėtųsi bent šiek tiek Saulės šviesos, bent dalelės šilumos. Ką gi, kaip dažnai nutinka gyvenime, jei ko nors noriu, tenka pačiaim tai susikurti. Šiandien kviečiu Jus į šiokią tokią asmeninę kelionę nostalgijos alėja. Paauglystėje labai ryškiai išgyvenau “miano“ etapą. Domėjausi įvairiomis meno formomis, svajojau apie meno istorijos studijas ir puoselėjau viltis kada nors dirbti Sotheby’s. Taigi, šią žvarbią dieną žadu prisiminti savo paauglystę ir pakeliauti po keletą temų, kurios man buvo uber-aktualios maždaug prieš dešimtmetį. Jei klausimu, kaip veikia greitai paskolos, turi savo nuomone, vadinasi esi pasiruoses! Pradedam!

Tibeto mandalos. Mandalos nėra būdingos vien Tibeto kalnynui – jos yra gana gausiai paplitusios visame Tolimųjų Rytų regione (Pietų Korėja, Japonija, Kinija, Tailandas, Šri Lanka). Jų paskirtis ir išraiškos forma taip pat kinta priklausomai nuo kultūrinių bei religinių tradicijų. Šiam įrašui pasirinkau Tibeto budizmo požiūrį į mandalas ir jų ryšį su žmogumi. Tibetietiškoje budizmo atmainoje, mandalos atlieka dvigubą funkciją: viena vertus, jos gali būti panaudotos kaip dėmesį sufokusuoti ir galiausiai Absoliute ištirpinti padedantis stebėjimo objektas (tam tikslui parenkami ypatingi raštai bei geometrinės formos); antra vertus, mandala, kuri būna sunaikinama beveik iškart po sukūrimo, pabrėžia vieną iš kertinių budizmo mokymų šerdžių – tai, jog viskas gyvenime yra laikina. Japonų kaligrafija. Tikriausiai daugelis esate matę filmus apie japonų samurajus? Keista, bet gana dažnai būtent jie būdavo tikri kaligrafijos meistrai. Į gilesnę šios fenomenologinės koreliacijos analizę nesileisiu, bet vis tik skirtuką savo minties kloduose pasidėsiu. 🙂 Tradiciškai, Japonų mokyklos kaligrafijoje yra naudojamas popierius su ant viršaus uždėtu svareliu, medžiagos gabalėlis, teptukas, rašalo lazdelė ir specialus akmuo, skirtas nuvalyti rašalui. Patyrę kaligrafistai teigia, jog šitoks rašymas jiems yra savotiška meditacijos forma, leidžianti išreikšti Save – išreikšti tai, kas neišreiškiama. Colorfield. Šis vakarų kultūros meno istorijai priklausantis meno stilius susiformavo 1940-1950 m. New York’e. Įkvėptas Europos modernizmo ir abstrakčiojo ekspresionizmo, colorfield’as susitelkė ties įvairiomis didelių, vešlių spalvinių dėmių variacijomis drobėje. Vieni žymesnių šios srities atstovų buvo Joan Miro, Frank Stella, Mark Rothko ir Piet Mondrian.

 

90-tieji buvo mano kieme

Ši kartą dar parašysiu apie keletą daiktų, kurie kelia šiokią tokią nostalgiją. Jokiu būdu nesakau, kad jų ilgiuosi – pačių daiktų tikrai ne, bet daugelis daiktų susiję su smagiais nutikimais, senais laikais, kuriuos smagu prisiminti.

Pirmiausia minėtinos kasetės su vaizdo ir garso įrašais. Pradedant tėvų kasetėmis su ‘Aerosmith‘, ‘Van Halen’ ir baigiant ‘Tele Bim Bam‘ ir ‘O lia lia’, klausytais vaikystėje, o baigiant filmais iš ‘nuomos’. Įprastas penktadienio maršrutas parduotuvėje vedė ne tik pro alkoholio ir užkandžių skyrių, bet būtinai vinguriavo ir pro vaizdo kasečių nuomą, kuri šiandieniniams vaikams ko gero žinoma tik iš filmų.

Maždaug 90-taisiais dauguma kiemo mergaičių puošėsi štai tokiais kaklo papuošalais, apyrankėmis ir žiedais. Tai neabejotinai buvo vienas populiaresnių papuošalų, parduodamų artimiausiame turguje. Man dar jos priminė tatuiruotes. Aš irgi tokio papuošalo norėjau, bet žinoma tik slapčia ir norėjau, kad atrodytų kaip rankos tatuiruotė 😀 Taip pat maždaug tuo metu į Lietuvą ėmė plūsti papuošalai su in-jang simbolika ir Feng Šui išmintis.

Kaip pavadinti žaidimą, kurio paveikslėlis pavaizduotas apačioje, net nežinau. Bet nepaisant nežinomo pavadinimo, šiam žaidimui tai nesutrukdė išpopuliarėti – jis buvo randamas ko gero kas antro vaiko namuose. Principas labai paprastas – spūsčioji mygtuką ir bandai plaukiojančius žiedus suverti ant smaigų. Cha, štai ką veikdavo vaikai, kai neturėjo išmaniųjų telefonų su ‘Angry birds’ 😀

 

Muzikinės elegijos

Mmm… Šiandien jaučiuosi išalkęs dainų. Bet ne tų, kur Nicki Minaj dainuoja apie “Ay, dios mio, kokia ji didele šikną turi“, o tokių, labiau… Kaip čia tinkamiau išsireiškus… Elegiškų dainų. Arba, kaip jau įprasta, labiau nostalgiškų dainų. Šį kartą ruošiuosi pateikti Jums keletą labai gėdingų muzikinių praeities epizodų tiek iš nuosavos, tiek iš kolektyvinės vaikystės gelmių. Rašau su viltimi, jog vis tik ne vienas turėjau siaubingą muzikinį skonį vaikystėje. 🙂 Pradedam!

Pirmoji nostalgija – t. a. t. u. Keista, tik dabar atkreipiau dėmesį, kad šios grupės pavadinimas – visai panašus į žodžių junginį “tai tu“. Nors, tam tikru periodu, galbūt tai netgi buvo tiesa. Žodžiu, norėjau tiesiog išsipasakoti: vaikystėje neišpasakytai mėgau šias dvi faux-lesbietes ir man širdis vos neplyšo, kai Eurovizijoje jos nelaimėjo pirmosios vietos. Ar dar kas beprisimenat Euroviziją? 🙂

Antroji nostalgija – Bomfunk MCs. Jei pirmosios Jūsų mintys, perskaičius ankstesnį sakinį, buvo “MC MC MC MC MC MC…. FREESTYLER!“, tada Jūs – teisingame kelyje. 🙂 Apie dvasinius didžiojo Kelio klystkelius šiandien ypatingai nepostringausiu, bet noriu pabrėžti, jog šioje žodžių mišrainėje šis tas slypi. Nemažą vaikystės / paauglystės dalį praleidau bandydamas tą “šį tą“ atrasti. Deja, mano pastangos nebuvo visiškai sėkmingos. Net dalyvavimas jų koncerte Vilniuje nepagydė visų kadaise pusvelčiui įsigytų žaizdų. 🙂

Trečioji nostalgija – Britney Spears. Nors ši mergina turėjo šiokį tokį muzikinį atgimimą, šiokį tokį kūrybinį impulsą ir antrajame tūkstantmetyje, aš ją vis tik priskiriu didžiajai 90-ųjų muzikinių kataklizmų stichijai. Per kiekvieną pertrauką iš Nokia 3310 sklindantys: “OOPS! I did it again“ garsai… Baisu net prisiminti. 🙂

Tiek šiam kartui. Iki greito, malonaus ir visapusiškai prasmingo! 🙂

 

Praėjusi NES kompiuterių era

Prieš keletą dienų aptikau gana įdomų straipsnį apie NES kompiuterinę sistemą. Jį skaitydamas, pirmą kartą susivokiau, jog prieš gerus porą dešimtmečių Lietuvoje pardavinėti kinietiški “Ziliton“ kompiuteriai iš tiesų yra Nintendo produkto plagijatai. Lig tol nebuvau suvedęs palaidų galų. Žodžiu, permečiau akimis straipsnelį, ir už širdies stvėrė nostalgijos šaltukas. Ak, kokie geri laikai kadaise buvo – laikai, kai vienoje kasetėje tilpdavo 100 žaidimų ir juos žaisdamas praleisdavau valandų valandas.

Vienoje Kinijos provincijoje tikima, jog žmonijos aukso amžius – jau praėjęs, nugrūstas į gūdžią praeitį. Nesiruošiu perteikti visų metafizinių tokio tikėjimo niuansų, tačiau pagrindimą jis turi netgi lingvistikoje: anglų kalboje šiuolaikinėms gyventojų kartoms naudojamas “descendants of the past“ apibūdinimas beveik tiesiogiai liudija tai, jog mes esame “nusileidę“ iš praeities aukštumų.

Panašių išvadų priėjau nusiėmęs Majos šydą nuo kaių ir palyginęs šiuolaikinį Playstation 4 / Xbox One konsolių mikroklimatą su tyra dalinimosi atmosfera, gamer’ių pasaulyje gyvavusia Ziliton laikais. Žemiau trumpai pateikiama analizės santrauka:

Ziliton vs. PS4:

• Neribojamas dalinimasis žaidimas prieš drakoniškas DRM apraiškas
• Unikalių žaidimų lavina prieš 580 skirtingas tos pačios, seniai įgrisusios šaudyklės atmainas
• Puikus kainos ir kokybės santykis prieš tikriausiai man reikės parduoti inkstą, kad galėčiau visą tai įpirkti
• Kūrybinės inovacijos prieš komercinę stagnaciją
• Visiškas, kraštutinis platformos atvirumas prieš visišką, kraštutinį platformos uždarumą
• Viena didžiausių ir sumaniausių moder’ių bendruomenė prieš beveik nulinę
• Praktika prieš estetiką
• Originalumas (didžioji šiuolaikinių žaidimų dalis turi koncepcines šaknis NES epochoje) prieš be perstojo reprodukuojamą kičą

Įtikinau? O galbūt turi savo nuomonę šiuolaikinių konsolių “regresijos“ klausimu? 🙂 Komentarų lauksiu apačioje.

 

Nokia 3310 karta

Man buvo maždaug 14 metų, kai Lietuvos rinkoje pasirodė pirmieji mobilieji telefonai. Lyg per miglą prisimenu, jog dar prieš legendinį Nokia 3310 žygį per neelektrifikuotas paauglių sąmones, egzistavo plytiniai mobilieji (Sagem gamybos, jei neklystu), tačiau jų įtaka buvo visai menkutė.

Man buvo maždaug maždaug 15 metų, kai įsigijau pirmąjį savo mobilųjį telefoną. Na, gerai, įsigijau jį ne pats – tėvai man jį padovanojo gimtadienio proga. Lyg per miglą prisimenu, jog rinkdamasis telefono modelį, trumpam apsvarsčiau Samsung S30 kandidatūrą, bet vis tik apsistojau ties Nokia 3310. Sprendimas buvo sumanus ar apdairus?

Man buvo maždaug 16 metų, kai pirmą kartą merginai draugystę pasiūliau telefonu. Romantinių santykių turėjau ir anksčiau, bet šie buvo ypatingi – prasidėjo jie su mobiliųjų dievų palaiminimu. Nokia 3310 ir vėl mane gelbėjo: telefonas atliko ne tik piršlio, bet ir apsaugininko funkcijas. Lyg per miglą prisimenu su tuo susijusius įvairialypius jausmus

Man buvo maždaug 17 metų, kai mane pirmą kartą mėgino apiplėšti. Lyg per miglą prisimenu situacijos makabriškuma: “Ė, pacan, atdai telefon. (Atiduokt telefoną) <> Vyrai, žiūrėkit, čia juk Nokia 3310. Ką Jūs su juo darysit? <> A, nu davai, valy togda atsiuda. (Ai, tiek to tada. Eik sau kur mielas.)“

Man buvo maždaug 18 metų, kai pirmą kartą pamečiau mobilųjį telefoną. Pradanginau savo išsvajotąją Nokia 3310. Lig šiol nesu tikras, ar aš iš tiesų jį pamečiau, ar jis iš manęs buvo pavogtas – esmės tai nekeičia. Lyg per miglą prisimenu iš akių tekančias ašaras ir siaubingą gėdą ieškant adekvataus pasiteisinimo prieš smerkiančius tėvų žvilgsnius. Jaučiausi beveik taip pat blogai, kaip po paskutinio išsiskyrimo su mergina.

Man buvo maždaug 29 metai, kai suvokiau, jog praėjo daugiau nei 11 metų, o apie Nokia 3310 aš nepagalvojau nė minutės. 😦

Nokia 3310 – Connecting People?